Estijos policija kelyje iš Talino į piečiau esančią Raplą testuoja bandomąjį projektą: pirmą kartą viršijus greitį galima rinktis arba mokėti baudą, arba stovėti šalikelėje. Viršijus mažiau negu 20 km, stovėti reikia iki 45 min., nuo 20 iki 40 km – iki valandos.
Lietuvos policijos pareigūnai domėjosi estiškuoju projektu. Ar tai reiškia, kad yra panašių planų tokį projektą išbandyti ir Lietuvoje? „Dienos temoje“ žurnalistė Rita Miliūtė kalbasi su Policijos generalinio komisaro pavaduotoju Edvardu Šileriu ir Susisiekimo ministerijos kancleriu Gintaru Aliksandravičiumi, anksčiau dirbusiu Kelių policijoje.
– Lietuvos policijos pareigūnai domėjosi estiškuoju projektu – ar tai reiškia, kad yra panašių planų tokį projektą išbandyti ir Lietuvoje?
E. Šileris: Be abejo, bent jau pirmas įspūdis išties yra geras, nes tikslas yra ne bausti, tikslas yra, kad laikytųsi leistino greičio. Kaip gerą pavyzdį galima pasakyti vidutinio greičio matuoklius, kurie iš esmės eliminavo norą lenkti kiek galima greičiau, nes vis tiek vidutiniu greičiu turi atvažiuoti nuo taško A į tašką B. Ir paties motyvo nėra, o greičio viršijimas yra būtent nuvažiuoti greičiau. Antras dalykas, yra ir kitų valstybių unikalių pavyzdžių, kai ne baudžiama, o siunčiama į privalomus kursus. Sakykim, parodoma žala, ir, svarbiausia, keičiasi žmogaus motyvacija. Tai pavyzdys tikrai galėtų būti. Jeigu turėsime politinį palaikymą keisti teisės aktus, nes be teisės aktų keitimo šiuo momentu negalima to dalyko daryti, tuomet kodėl ne, nes bent jau pirmas įspūdis atrodo labai patraukliai.
– Be teisės aktų pakeitimo tai galėtų atrodyti kaip neteisėtas asmens laisvės suvaržymas. Ar būtų politinės valios, tarkim, pradėti nuo Susisiekimo ministerijos rengti tokias pataisas?
G. Aliksandravičius: Be abejo, reikėtų išdiskutuoti šį klausimą iki galo, reikėtų pasižiūrėti, kaip sekasi kolegoms estams. Bet galiu pasakyti, kad ir šiandien veikianti sektorinių greičio matuoklių sistema irgi leidžia vairuotojui pasirinkti: jei vienoje vietoje viršijau greitį, tai galbūt man reikia sustoti, atsigaivinti, išgerti vandens ar kavos, padaryti pertraukėlę... O kalbant apskritai apie galimybę pasirinkti švelnesnę ar ne tokią represinę priemonę, tai vėlgi galėčiau pasakyti, kad mūsų šalyje jau yra priimti vadinamieji antialkoholinio variklio užrakto įstatymai ir Saugaus eismo automobilių keliais, ir Administracinių nusižengimų kodeksas. Yra numatyta, kad irgi asmuo gali pasirinkti, ar jis bus be teisės vairuoti ilgesnį laiką, ar galės vairuoti transporto priemones su minėtu užraktu, bet jis galės grįžti į eismą kaip vairuotojas kur kas anksčiau.
– Bet tai, ką paminėjote apie tuos sektorinius greičio matuoklius, tai yra leki, leki, po to pusvalandį geri kavą arba ten kažką kitą veiki ir tada vėl leki?
G. Aliksandravičius: Kiekvienas vairuotojas tą situaciją suvokia individualiai, bet man stereotipas yra maždaug toks, kad kiekvienam atrodo, kad eisme yra svarbiausias. Ne kartą sakyta, deklaruota, kad kelias yra visų, patinka mums ar nepatinka, reikia elgtis taip, kaip nustatyta. Taip elgtis, kad nesukeltum grėsmės nei sau, nei kitiems. Manau, policija irgi turi vaistų tokiems lakstytojams ir tą problemą reguliuoja.
– Bet policija visai norėtų dar ir kitų vaistų, bent jau taip supratau iš pono E. Šilerio?
E. Šileris: Tikslas yra nuolatinis, kad iš esmės kuo geriau sąmoningumą sugebėtume skatinti, nes reikia labai aiškiai pripažinti, kad toks estų pasirinktas modelis, kad „tu sustok, pagalvok“, ir galų gale neapsimoka lėkti, nes reikia ilgai stovėti, o baudos mokėti niekas nenori. Netgi ir mokslininkai aiškiai pasisakė, kad ne baudos dydis lemia, o neišvengiamumo principas – stovėjimas atgrasys nuo per didelio lakstymo. Tai kuo daugiau, kuo inovatyviau, kuo mes matysime geresnius rezultatus, tuo tikrai palaikysime visas tokias iniciatyvas. Netgi paėmus nuo 2001 m., kai buvo garsus karas keliuose paskelbtas, ir buvome atsidūrę pačiame Europos gale, tai dabar išties situacija tikrai pasitaisiusi. Galbūt nereikėtų tais pavojaus varpais skambinti sakant, kad kažkas labai blogai, – tiesiog norisi geriau.
– Jeigu perplauktume iš Estijos į Suomiją, tai ten taikomos kitokios praktikos. Tarkim, Suomijoje taikoma praktika, kai bauda yra skiriama atsižvelgiant į žmogaus metines pajamas. Ar toks irgi galėtų būti variantas Lietuvoje, pone G. Aliksandravičiau?
G. Aliksandravičius: Manau, gal ir galėtų... Bet šiandien vis dėlto pasirinktas modelis, jeigu kalbama apie baudos dydį, vadinamosios „šakutės“, yra įstatymuose nustatytos baudos skyrimo taisyklės. Tai, mano galva, šiandien jos tikrai yra veiksmingos. Ne paslaptis, matyt, ir policija man pritars, kad yra tokių, kurie neturi pajamų, tačiau linkę nusižengti, nusikalsti, ir jeigu kalbame apie baudos neišvengiamumą ir adekvatumą, tai tokiu atveju nemanau, kad mums pavyks suvaldyti neigiamus procesus keliuose.
E. Šileris: Pritarti galiu, kad išties ir dabar yra palengvintos sąlygos: už pirmą kartą yra pusė minimumo, antrą kartą – minimumas. Jeigu žmogus sutinka mokėti pagal administracinį nurodymą, anksčiau buvo vidutinė bauda, per vidurį nuo minimumo iki maksimumo, tai tos sąlygos tokios. Kitas dalykas, kad tikrai nepasakyčiau, jog lietuvių baudos yra per švelnios.
– Nepasakyčiau irgi.
E. Šileris: Pakankamai jos didelės pagal mūsų žmonių uždirbamas pajamas. Iš tiesų kartais labai netgi žiaurios. Tad iš esmės vėl grįžtu prie to paties: neišvengiamumas yra gerokai svarbesnis. Antras dalykas, biurokratinės naštos mažinimas. Kai ta bauda skiriama – daugeliu atvejų kokia dešimties, kitos eurų bauda, – dažniausiai dvigubai daugiau negu dešimties eurų administracinės išlaidos tai baudai paskirti. Tai išties išleidimas pinigų. Tokiu būdu nelabai ir skiriama. Tai yra supaprastinta ir šiam momentui priimta, kad galima ir automatizuotomis priemonėmis baudas išrašyti, ir siųsti elektroniniu paštu arba registruotu laišku, priklausomai nuo to, ar žmogus yra deklaravęs savo paštą. Šitas Suomijos modelis, ta garsiausiai nuskambėjusi bauda, man atrodo, ji buvo milijonas eurų už greitį, suskaičiavus buvusio „Nokios“ prezidento 10 proc. metinių pajamų, – to, manau, Lietuvoje artimiausiu metu tikrai nebus.
– Kiek tam bausmės neišvengiamumo principui padeda arba trukdo vadinamasis dešimties kilometrų skirtumas, kai tarsi galima viršyti, nes už tai baudos negausi? Jeigu sustabdytas prisipažinsi ir atgailausi, tave paleis?
E. Šileris: Sakyčiau, čia yra mūsų galbūt kultūros ar mentaliteto klausimas, ilgą laiką taip buvo. Visi aiškiai supranta, kad iki dešimties kilometrų greitį viršyti kaip ir galima, nes čia nieko tokio, nes tai yra sveika tolerancija.
– Važiuoja, žmonės sako, nes negaudo...
E. Šileris: Natūralu, negaudo, nes yra įspėjimas. Kaip minėjau, tai valstybės pinigų išmetimas, nes jeigu nueitumėte į gatvę ir paskaičiuotumėte, 90 proc. vairuotojų viršija tuos 10 km, ir jeigu tu dar neviršysi, greičiausiai sulauksi garsinio signalo ar net keiksmažodžių. Tai esminis dalykas. Mes, kaip policija, nuolat sakome: vieną kartą susitarkime: arba padarome greitį 60 km, tada baudžiami nuo 61, 62 km, arba tiesiog panaikiname tą įspėjimą, nes jis neveiksnus. Kitas dalykas, kaip ir minėjau, kadangi atsiranda tokios galimybės automatizuotai išmatuoti be žmogiškojo faktoriaus, tada atsiranda ir laikymasis. Tikslas yra ne surinkti kuo daugiau baudų, bet kad laikytumėmės taisyklių. Išties sektoriniai greičio matuokliai labai aiškiai parodė, kada yra neišvengiamumo principas, prisiminkime labai nesenus atvejus: prieš momentinius greičio matuoklius būdavo sustabdoma, ir 10 ar 20 m už greičio matuoklio vėl greitis didinamas. Tai dabar, kur ten parašyta 5 km vidutinio greičio matavimas, visi tuos 5 km ir važiuoja tvarkingai. Jeigu tas dalykas plėsis Lietuvoje, manau, tikrai turėsime proveržį šioje srityje.
– Kaip Jūs, pone kancleri, apibūdintumėte, kas yra didesnė problema Lietuvoje – greičio viršijimas ar neblaivūs vairuotojai? Nes kiekvieną pirmadienį skaitome apie keliolika sulaikytų girtų prie vairo.
G. Aliksandravičius: Tikrai nemanau, kad kas nors imtųsi sverti tas dvi blogybes. Šiandien, jeigu pasižiūrėsime, jeigu gerai pamenu avaringumo statistikos struktūrą, tai dominuoja transporto priemonių susidūrimai.
– Kurie kuo didesnis greitis, tuo sunkesnės pasekmės?
G. Aliksandravičius: Dėl neblaivių vairuotojų kaltės, jeigu struktūriškai pasižiūrėtume, mes neturime tiek daug įvykių, kiek yra Vakarų Europoje, kur beveik kas ketvirtas eismo įvykis su pasekmėmis yra įvykęs dėl neblaivaus vairuotojo. Manau, tiek greitis, manevravimas, tiek vairuotojų kontrolė, ar vairuoja, ar sėda prie vairo blaivus, yra svarbūs prioritetai. Manau ir tikiu, kad ir šiandien, ir rytoj ir policija, ir kitos kontroliuojančios įstaigos darė ir darys, jeigu reikės, tai, be abejo, atsiras ir teisėkūros, naujų iniciatyvų. Nors, kaip minėjo gerbiamas vyriausiasis komisaras, palaikymas kaip ir yra. Sakau, jeigu atsiras būtinybė, mes tikrai šią problemą peržiūrėsime.
– Pone komisaro pavaduotojau, kaip jaučiate, ar policija jaučia sumažėjimą alkoholio prieinamumo? Tarsi tai turėtų sakyti, kad jeigu mažiau gali nusipirkti, tai mažiau turėtų ir vairuoti išgėrę. Ar statistika atitinka tokį galvojimą?
E. Šileris: Sudėtinga daryti greitas išvadas, nes šiandien yra pirmadienis, o per savaitgalį 16 neblaivių vairuotojų – tai rekordas, nors prieinamumas kaip ir apribotas. Sudėtinga vienareikšmiškai pasakyti, tačiau faktas yra, kad jis mažėja, ir tų skaudžiausių pasekmių mažiau, žuvusių irgi turime mažiau – kol kas tiktai 2 žmonėmis šiemet, bet vis dėlto mažiau. Čia greičiausiai reikėtų spręsti kompleksiškai, vien tiktai iš teisėsaugos pusės gana sudėtinga. Vėlgi, jeigu imant, pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje: pašalpų mokėjimo dienos išlieka labiausiai probleminės. Atrodo apribota, vis tiek įsigyja alkoholio. Būčiau atsargus tai vertinti.
G. Aliksandarvičius: Nepaisant to, kad sankcijos yra tikrai didelės ir už vairavimą išgėrus: be piniginės baudos, ir teisių atėmimas, ir automobilio konfiskavimas, ir įvairiausių kursų lankymas, ir perlaikymas iš naujo, iš naujo teisės vairuoti įgijimas, – tai atrodo tikrai griežtos.
– Turim, ką turim.
E. Šileris: Visuomet sakome labai paprastai, kad vien baudžiamosiomis priemonėmis problemos neišspręsi.
Lrt.lt
