Italijoje galioja savos eismo taisykles. Ne tik tos, kurias išmokai per vairavimo pamokas ir kurių didžioji dalis taikoma daugelyje kraštų. Vairuotojai italai – greiti ir truputį įsiutę, bet drąsūs ir išradingi, ypač kai reikia pastatyti automobilį ten, kur nėra vietos ar apskritai draudžiama. Užsieniečius tokia tvarka glumina, nes ne vien italų elgesį sunku perprasti, bet ir standartiniams ženklams iššifruoti prireikia laiko bei italų kalbos žinių.
Statė kaip visi, vis tiek neįtiko
Italijoje su savo mašina neseniai lankęsis Marijus pakliuvo į itališkų taisyklių pinkles. Jis tikino sumokėjęs 6 eurus už 12 valandų stovėjimą, bet grįžęs rado už valytuvo užkištą lapelį, kuriame itališkai paaiškinta, kad automobilis buvo pastatytas netinkamai.
Dėl to pasiskundęs vienoje „Facebook“ grupėje, jis sulaukė paaiškinimo, kad galėjo pataikyti į rezervuotą arba ribotos stovėjimo trukmės vietą.
Vairuotojas patikino statęs ten, kur leidžiama, ir leistinu metu. Ten esą visi statė automobilius. Jo spėjimu, vienintelis pažeidimas galėjo būti, kad mašina stovėjo ne išilgai kelio, nors to reikalaujančio ženklo nematė.
„Visi skubėjo į Veneciją, vietų nebuvo ir visi alei vieno taip parkavosi. Vos vietą radom, laikėm užsiėmę, nes dar dešimt norėjo parkuotis…“ – prisiminė turistas.
Ką tik Italijoje buvusi grupės narė dar prieš kelionę išsinagrinėjo taisykles ir atidžiai stebėjo ženklus, kur ir kada galima palikti mašiną.
„Grįžom be baudų, nebent gausim vėliau“, – rašė ji.
Kitai turistei būtent taip ir nutiko: pernai Romoje gavo 25 eurų baudą, lapelis irgi buvo užkištas už valytuvo. Vyras jį išmetė, bet po 3 mėnesių ne tik prašymas sumokėti atkeliavo paštu, bet ir buvo priskaičiuoti delspinigiai – 65 eurai. Teko patuštinti piniginę.
Marijus tikino ne pirmą kartą lankęsis Italijoje, bet taip dar nebuvo nutikę. O kitas grupės narys pasigyrė Neapolyje nemokėjęs už stovėjimą ir negavęs jokių lapelių.
Kiekvienai spalvai – savos taisyklės
Pirmiausia ir bene paprasčiausia taisyklė Italijoje – stebėti spalvas. Norint neatsidurti panašioje situacijoje kaip Marijus, reikėtų dairytis baltai pažymėtų nemokamų vietų. Kartais jas gali nurodyti ir ženklas su užrašu parcheggio gratuito (statymas nemokamas). Ypač didesniuose, turistų labiau lankomuose miestuose tokių vietų nėra daug ir jos įrengtos atokiau nuo centro, nors esą ir reikalaujama, kad jų būtų tiek pat, kiek mokamų.
Net radus baltomis linijomis apibrėžtą vietą, patartina pasidairyti, ar šalia nėra ženklų Solo Autorizzati arba Solo Residenti (tik su leidimu / gyventojams). Be to, gali būti ribojamas stovėjimo laikas – tai būna nurodyta po ženklu su raide P (arba parašyta trukmė, arba nupiešta rodyklė, rodanti į laikrodžio fragmentą).
Tuomet mašinoje ant skydelio reikia palikti disco orario (kartoninį ar plastikinį „laikrodį“) su nurodytu atvykimo laiku. Jį galima įsigyti degalinėje, didesniame pašto skyriuje, tabako parduotuvėje, banke, turizmo informacijos centre.
Leistina trukmė nurodoma minutėmis arba valandomis. Be to, gali būti pažymėta, kad stovėjimo laikas ribojamas tik darbo dienomis – nuo pirmadienio iki šeštadienio (du sukryžiuoti plaktukai) arba tam tikru metu (pvz., 09.00-13.00 / 17.00-20.00). Kitu metu laikas neribojamas.
Geltonos linijos žymi „specialias“ vietas. Ten leidžiama statyti neįgaliųjų, taksi, prekes pristatančius automobilius. Neradęs geltonai pažymėtos vietos, neįgalus vairuotojas mašiną gali nemokamai ir neribotam laikui pastatyti kitur, nebent ten užrašytas vardas ar automobilio numeris.
Linijos gali būti ir žalios (jos nurodo, kad negalima statyti mašinų darbo dienomis 8-9.30 val. ir 14.30-16 val.), bet tokių net kai kurie italai sako nematę.
Ne tokia retenybė – rožinės linijos, žyminčios vietas nėščiosioms ir mamoms su kūdikiais. Jų nereikėtų painioti su vietomis šeimoms ar moterims, kurios ir Lietuvoje jau įrengtos prie kai kurių prekybos centrų.
Tiesa, šioje vietoje automobilį pastatęs žmogus, net jei nepatenka į minėtą kategoriją, baudos negauna, niekas net netikrina, ar vairuotoja laukiasi ar keliauja su vaiku. Tačiau italai greta rožinių vietų pastatytais ženklais vadovaujasi, nebent kitaip neįmanoma (pvz., visai nėra laisvų vietų).
„Mokėk dabar arba mokėk daugiau vėliau“
Pradžioje minėtas Marijus tikino mašiną palikęs mėlynai pažymėtoje vietoje. Šia spalva apibrauktos vietos, kur už stovėjimą reikia mokėti. Būtent todėl jis ir piktinosi – sumokėjo už pusę paros, o vis tiek kažkas netiko.
Šalia ar vietoj ženklo su raide P gali būti parašyta sosta a pagamento, parcheggio a pagamento, sosta con ticket arba sosta tariffata. Visos šios frazės nurodo, kad stovėjimas mokamas, dažniausiai – nuo 8 iki 20 val. Kai kuriose vietose mokama iki vidurnakčio ir sekmadieniais.
Kaip juokaujama viename tinklalapyje, „mokėk dabar arba mokėk dar daugiau vėliau“. Stovėjimas kainuoja nuo 0,50 euro už valandą mažesniuose miestuose iki 6 eurus už valandą tokiose vietose kaip Portofino.
Didesniuose miestuose šios linijos mėlynuoja daugelyje vietų, net prie parduotuvių, mokyklų, ligoninių ir, savaime suprantama, senamiesčiuose bei aplinkinėse gatvėse. Jei neturi susitaupęs skrynios eurų, važiuoti savo mašina į centrą – gana brangu ir retai smagu. Be kita ko, mėlynos linijos dažnai būna pablukusios, tad vairuotojui, nepastebėjusiam ženklo, jos gali pasirodyti baltos. Kartais linijų spalva nesutampa su tuo, ką nurodo ženklas.
Sumokėti už stovėjimą galima greta įrengtuose automatuose, kaip ir Lietuvoje. Kai kuriose vietose pinigus surenka čia pat stovintis žmogus. Tiesa, nereti atvejai, kai šie darbuotojai tėra apsimetėliai, tad pirmiausiai reikia įsitikinti, kad aplink nėra automato. Gali būti, kad sumokėti teks artimiausioje tabako parduotuvėje.
Jei pasiseka, mėlynų linijų apribotoje vietoje galima stovėti nemokamai, bet ribotą laiką, jo trukmė būna parašyta ant ženklo. Tuomet būtina matomoje vietoje padėti minėtą disco orario su pažymėtu atvykimo laiku. Žinoma, italai dažniausiai gudrauja – nurodo daugiau ar mažiau vėlesnį atvykimo laiką. Tiesa, ši išimtis esą beveik nebenaudojama, nebent, pavyzdžiui, prie stoties – italas Nicola tikino Vokietijoje, kur dabar gyvena, gerokai dažniau matantis ženklų, ribojančių stovėjimo trukmę.
Vietoj sočių pietų – nemokamas stovėjimas
Viename tinklaraštyje taip aprašytas mašinos statymas šioje zonoje. Pirmiausiai patariama išsišifruoti ženklą. Sakykime, jis nurodo, kad stovėjimas mokamas darbo dienomis (tai rodo du plaktukai) 8-13 val. ir 15-19 val. „Reiškia, visi namie valgo gerus pietus, neabejotinai stipriai išalkę po sunkaus darbo plaktukais. O tos nelaimingos sielos, kurios neturi kur nueiti naminio maisto, bent jau gali per pietus statyti mašinas nemokamai.“
Ženkle nurodyta, kad kitu metu toje gatvės pusėje mašinų visai negalima statyti. Gera žinia ta, jog tuomet, kai leidžiama, bent nekainuoja daug – 30 centų už 30 minučių (nedideliame mieste Sicilijoje).
O dabar – sudėtingiausia dalis. Ant ženklo užklijuotas užrašas: „Esporre biglietto prepagato distribuito presso rivendite autorizzate”. Gali būti, kad jo vertimą pavyks rasti pasikalbėjimų knygelėje: „Parodykite apmokėtą bilietą, gautą iš įgaliotų pardavėjų“. Kas tie pardavėjai ir kur juos rasti? Greičiausiai tuomet jau norėsis viską mesti ir nuvažiuoti.
„Forza (it. Pirmyn), gali tai padaryti! Jei negali iššifruoti ženklo ir suprasti, kur apmokėti už stovėjimą, o šalia nematyti eismo pareigūno, keliauk į artimiausią kavinę. Mosuok rankomis, vapėk bet kuria kalba ir atrodyk apimtas nevilties. Visuomet pasitaiko pensininkų, kurie sėdinėja mėgstamoje kavinėje ir mielai padės. Kai tik paaiškės, jog reikia pagalbos, jie akimirksniu taps tavo sargais ir gali būti sunku jais atsikratyti. Oficialiai tapsi kavinės globotiniu, kol išvažiuosi iš miesto.
Kai pagaliau gausi apmokėjimo kortelę, ji greičiausiai atrodys kaip nutrinamas loterijos bilietas, išskyrus tai, kad nėra jokių prizų. Nutrink atvažiavimo dieną ir laiką – prireiks kokių 10 minučių – ir bėk atgal prie mašinos, kad per tą laiką negautum baudos. Jei gavai, grįžk į kavinę ir paprašyk sargų įsikišti.
Padėk kortelę ant skydelio, kad vigili – vietos policininkai (pažodžiui galima versti kaip akyli, budrūs žmonės – aut. past.) – ją galėtų nesunkiai pamatyti. Jie gyvena taip, kaip yra vadinami, – yra visuomet akyli.
O dabar greičiausiai jau atėjo pietų metas, kai galėjai mašiną pastatyti nemokamai. Atsipalaiduok ir mėgaukis maistu.“
Baudą galima „gauti“ ir grįžus namo
Bene didžiausia su mašinų statymu susijusi problema Italijoje – rasti vietą.
„Daugelis miestų – seni, kai jų centruose buvo statomi namai ir tiesiamos gatvės, apie mašinas ir vietas joms laikyti niekas negalvojo. Naujesniuose rajonuose vietų mašinoms jau yra, o centruose – nelabai“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo Nicola.
Be to, ne visada lengva suprasti, kaip sumokėti, nes kiekvienas miestas esą išradęs ką nors savo. Automatai – labiausiai paplitęs būdas. Yra aikštelių, į kurias įvažiuojant nuskaitomas mašinos valstybinis numeris, tad negresia pamesti bilietą. Kaina paskaičiuojama į automatą suvedus numerį. Kaip tik tokia aikštelė įrengta Vilniuje prie „Santaros“ klinikų.
Kai kuriuose miestuose automatus pakeitė telefono programėlės. Užtat aikštelės prie prekybos centrų – nemokamos ir stovėjimo jose laikas neribojamas. Kitaip žmonės esą neis ten nei pirkti, nei kitais reikalais.
Skirtingi regionai ir net miestai turi ir savų taisyklių. Pavyzdžiui, gatvėje Milane, kur anksčiau gyveno Nicola, buvo neleidžiama statyti mašinų vieną naktį per savaitę – kai buvo valoma gatvė.
Viename mieste pietinėje Apulijos provincijoje, kur jis leido vaikystę ir dabar dažnai apsilanko, keliose gatvėse neleidžiama statyti trečiadieniais ir šeštadieniais iki pietų – kai vyksta turgus. Kai kurie miestai yra nustatę laiką, kada galima įvažiuoti į centrą, – konkretų laiką, savaitės dieną, lyginėmis arba nelyginėmis dienomis. Tikslesnės informacijos galima rasti šiame arba šiame puslapyje.
Nicolos patarimas keliaujantiems po Italiją savo arba nuomotu automobiliu ir norintiems išvengti problemų – ieškoti baltai pažymėtų vietų. Jei tokių nematyti, statyti mašiną ten, kur mėlynos linijos, susimokėti ir paisyti laiko.
Kitaip už valytuvo gali atsidurti lapelis, kaip nutiko Marijui, blogesniu atveju mašina, ypač mažesniame mieste, bus nutempta. Ratai paprastai neblokuojami. Net jei, atrodo, pavyko išsisukti, laiškas iš Italijos su prašymu sumokėti už netinkamą statymą gali atkeliauti po kelių mėnesių.
Mažesniuose miestuose, ypač jei juose lankosi nemažai turistų, galima rasti specialiai įrengtų aikštelių, kur galima nemokamai ir ilgam palikti mašiną. Didesniuose, dažnai – prie centrinės dalies arba vadinamosios ZTL (zona a traffico limitato – riboto eismo teritorija istorinėje dalyje, kur paprastai negalima nei važiuoti, nei statyti, nebent ženklai leidžia kitaip) ribos, esama daugiaaukščių ar požeminių aikštelių.
Perėjos – ne pėstiesiems, o automobiliams
Nicolos teigimu, ne tiek svarbu, kokių savų taisyklių turi vienas ar kitas miestas, kiek tai, ar jų laikomasi, ar ne. Italijos šiaurėje taisyklių labiau paisoma, užtat pietuose, ypač jei vairuotojas neranda vietos kokių 30 m atstumu nuo reikiamo taško, jis mašiną palieka kaip išeina arba kaip nori.
Taranto mieste Apulijoje, iš kur kilęs pašnekovas, dažniausias taisyklių pažeidimas – automobilis riogso kone vidury sankryžos arba tiesiai ant perėjos, dažnai – abiejose gatvės pusėse. Lyg ir nebūtų didelės bėdos – žingsniuojant savomis kojomis nesunku pasukti metrą kairėn ar dešinėn, juoba kad niekas nekelia skandalo, jei gatvę kerti, kaip patogiau.
Problemų kyla tiems, kurie po miestą vaikštinėja stumdami vaikišką vežimėlį ar sunkų lagaminą, neįgaliesiems ratukuose. Nes kaip tik ties perėjomis šiaip gana aukšti šaligatviai pažemėja, Todėl, aptikus „kliūtį“, tenka sukti galvą, kaip įveikti bortelį. Rekonstruojant vieną iš centrinių gatvių, buvo įrengti ne tik patogūs, bet ir dailūs nuvažiavimai, tačiau jais paprastai neįmanoma pasinaudoti.
Neįgaliųjų vietos dažniausiai būna tuščios – ne dėl to, kad vairuotojai laikosi taisyklių, o dėl to, kad ją užblokuoja vienas, jų nesilaikantis. Neradęs vietos mašinai, italas kartais sukuria naują vietą automobiliui pastatyti – važiuojamojoje dalyje. Tai irgi nebūtų problema, nebent tas, kurį jis užblokuoja, nori išvažiuoti, bet tokiomis gatvėmis ne visada gali pravažiuoti miesto autobusai.
Tai – nedidelis pažeidimas. Pagal taisykles, Italijoje dvipusio eismo gatvėse automobilius galima statyti dešinėje pusėje, vienpusio – abiejose, svarbiausia – palikti bent 3 m tarpą kitiems pravažiuoti.
Panaši situacija – ne viename didmiestyje. Romos gatvės primena anarchistinę meno instaliaciją, kur alfos ir nenusakomo amžiaus fiatai bet kaip sugrūsti ant šaligatvių, prieš antikinius griuvėsius ar baroko bažnyčias, akivaizdžiai pažeidžiant taisykles, bet kažkaip išvengiant eismo prižiūrėtojų dėmesio. O tada atvažiuoja nepatyręs turistas… Bandymas sekti vietos vairuotojų pavyzdžiu dažnai baigiasi bauda arba mašinos nutempimu.
Pasak Nicolos, jo gimtajame mieste ne ten paliktos mašinos nutempiamos retai – gal viena per dieną. Esą niekas neturi noro tuo užsiimti. Jei niekas netikrina, kur ir kaip žmonės stato automobilius, gal žmonės gali atkreipti pareigūnų dėmesį? Jei vieta mašinai privati, yra tikimybė policijos sulaukti, kitu atveju viskas baigsis pažadu atvažiuoti ir pasidomėti.
KĄ DARYTI?
Jei gresia Italijoje važinėti mašina, patariama vadovautis keliomis taisyklėmis:
– įsiminti, ką reiškia kuri spalva, ir nemėginti apgauti likimo,
– turėti monetų ir mokant išvengti papildomo streso,
– susirasti viešbutį su vieta automobiliui,
– po miestą keliauti viešuoju transportu arba vaikščioti,
– palikti automobilį specialiose aikštelėse miesto pakraštyje ir artimiausią autobusų ar traukinių stotį pasiekti specialiu autobusiuku navetta,
– išmokti porą naudingų frazių: Dov’e` un parcheggio gratuito? (Kur yra nemokama vieta mašinai pastatyti?), Questo e ` un parcheggio a pagamento? (Ar čia – mokama?), Dov’e` il parcometro? (Kur mokėjimo automatas?)
Lrt.lt
