Cirkas




Maltiečių lankomus senjorus ne mažiau nei sriuba džiugina savanorio dėmesys

maltieciu„Bėgu bėgu!“, – šaukia senjorė Lilijana, išgirdusi maltiečių savanorio Romualdo Andriulaičio skambutį į duris. Ji „bėga“ ratukuose – neturi abiejų kojų. Kad nereikėtų jai skubėti, dažniausiai maistą atvežantis savanoris iš anksto ją įspėja telefonu. Visus kartą per savaitę lankomus senjorus Romualdas puikiai pažįsta, be navigacijos randa jų namus ir kone mintinai žino laiptinių durų kodus.

Savanorystei – metai

Susitinkame Vilniuje prie maistą ruošiančios kavinės – Romualdas paima specialius krepšius su sriuba ir šiandien net su antrųjų patiekalų dėžutėmis. Apsitariame poros artimiausių valandų planą: lankysime mielą močiutę Naujininkuose, kiti gyvena Naujamiestyje. Šįsyk lankomųjų skaičius – vos penki, nors dar ką tik buvo dešimt. Vienas kažkur išvyko, kitas ligoninėje, ranką susilaužiusi ir dėl to maisto pasigaminti negalėjusi karo pabėgėlė iš Ukrainos sakė ilgai negrįšianti – kažkur gydosi. Savanoris puikiai atsimena kiekvieno lankomojo įpročius ir poreikius: kas nori dvigubos sriubos porcijos, bet nevalgo antrojo patiekalo, kam nepatinka, jei sriuba – trinta ar virta iš žirnių.

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs, fagotu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre grojęs 63-ejų Romualdas maltiečių savanoriu tapo prieš metus. Dirbti pagal specialybę ar mokyti vaikus gitaros, ką sėkmingai darė, nebeleidžia sveikata. „Po dviejų onkologinių operacijų turiu invalidumą. Pagalvojau – vis vien dirbti nelabai ką begaliu. O tokį nesunkų darbą – išvežioti maistą – tikrai galiu daryti, – pasakoja nardydamas kiemais ir mažomis gatvelėmis. – Tiesa, iki savanorystės spėjau dar ir taksistu padirbėti, tad Vilnių pažįstu kaip penkis pirštus.“

Svarbiausia gero žmogaus dėmesys

Pakeliui Romualdas pristato pirmą lankomąją – nepaprastai miela, tvarkinga močiutė Elena, jau seniai neišeinanti iš namų, po juos lėtai keliaujanti su dviem lazdomis. „Net keista, bet beveik visi seneliai, kuriuos lankau, gyvena ketvirtuose aukštuose, tad tenka pasportuoti. Turėjau vieną ir devintame, o to devynaukščio liftas dažnai sugesdavo“, – juokiasi, laiptais keliaudamas su litriniu sriubos rankose.

Išgirdusi skambutį, ponia Elena drąsiai atveria duris – tokiu laiku antradieniais maltietis pas ja pasirodo punktualiai. „Ką tik baigiau kalbėti Rožančių, užeikit abu į svečius, – maloniai kviečia ir sodina savo tvarkingame kambarėlyje. – Visada labai laukiu Romo. Jis – labai cekavas (tarmybė – rimtas, patikimas) žmogus. Esu vieniša. Šeimos nesukūriau, visus artimuosius išlaidojau, likau paskutinė. Kažkodėl Dievulis manęs nešaukia.“ „Kiek jums metų?“ – klausiu, kai susipažįstame. „O kiek?“ – mirkteli akį lyg koketuodama. „Gal aštuoniasdešimt?..“ – spėju. „Gerai būtų! Pridėk dar dešimt“, – šypsena į komplimentus, jog pagal metus nuostabiai atrodo, atsako ji. „Mano kojelė visa supūliavus, eiti vis sunkiau. Ji prieš metus operuota, anksčiau taip skausmo nejaučiau, o dabar... Bet nesiskundžiu, neturiu teisės. Juk ką Dievulis myli, tam ir skausmo duoda. Turiu mažiuką butuką, man visko užtenka. Čia ir mamytė, ir sesuo, ir švogeris anapilin išėjo, dabar laukiu, kol mane pasišauks. Dar kai dirbau, direktorius siūlė dviejų kambarių butą. Pagalvojau: o kam jis man reikalingas? Juk aš jau tuoj iškeliausiu“, – kalba miniatiūrinė ponia Elena. „Neskubėkit, geras oras, reikia dar pabūt“, – sako Romualdas. „Dar, sakai, eisiu rūgštyniaut? Auga jų daug šalia mūsų šeimos kapinaičių Senuosiuose Valkininkuose. Kapinaitės gražios, miške. Seniai tik ten bebuvau. Nebeturiu pas ką nuvažiuoti. Be to, ir nenorėčiau niekam kartis ant sprando – juk kas tų ligonių nori? Jei jau Dievulis davė man vienai nešt tą kryžių, tą ir turiu daryti“, – be liūdesio balse sako Elenutė ir netikėtai priduria, jog anksčiau ir pati yra buvusi maltietė. Ji prižiūrėjo keletą senukų, eidavo aptvarkyti jiems namų, parnešti būtiniausių pirkinių. Pačiai tokių paslaugų iš maltiečių nereikia, nes turi labai geras ir rūpestingas kaimynes. Be to, toje pačioje laiptinėje gyvena jos pagalbininkė, kuriai tereikia paskambinti, jei pristinga vaistų ar ko kito.

Užtat karšta sriuba praverčia visada. Nors ponios Elenos atveju ne mažiau svarbu – kad ir trumpas pasikalbėjimas su Romualdu. „Su geru žmogumi paplepėjus, diena būna gražesnė“, – šypsosi išlydėdama.

Valgyti gali ne bet ką

Nuvykę pas kitą močiutę, sriubą ir antrą patiekalą paliekame prie durų – taip ji su savanoriu susitarusi, valgį jai perduoda kas nors, kas turi namų raktus. Vėliau ilgai skambiname į beveik negirdinčios senelės duris – ji anąsyk Romualdo neįsileido, tad jis dvejojo, ar nebus kur išvykusi. Šįsyk namie. „Ar viskas gerai, nieko neatsitiko? Galvojau, kur nors išvažiavote“, – kalbina ją savanoris. „Viskas tvarkoj, gal tada miegojau?“ – trauko pečiais moteris, paimdama savo maisto davinį. Įsileisti vidun ji nieko nepageidauja.

Važiuojame pas poną Romą, kuris nevaldo vienos rankos. „Buvo dar ir sveikąją susilaužęs, norėjo jį paimti į slaugos namus, tačiau neišvažiavo, tad ir toliau gyvena vienas. Ateina maltiečiai, aptvarko kambarį, mes dusyk per savaitę atvežame maisto, – pasakoja savanoris. – Aš jam, kaip ir daugumai, atsuku sriubos termosą ir, jei paprašo, pakloju lovą, nes viena ranka tą padaryti sudėtinga.“

Romą ką tik aplankė kiti maltiečiai, tad lova paklota. „Ar ne per karšta tokią šiltą dieną su storu megztiniu?“ – pasidomi savanoris. Romas purto galvą – jam visada šalta.

Bildame toliau – pas Onutę. „Šįkart – be žirnių“, – tiesdamas stiklainį sriubos patikina Romualdas. „Sergu cukralige, ne viską galiu valgyti. O žirniai man visai netinka. Labai laukiu rudens, kol bus moliūgų, cukinijų – šitos sriubos man skaniausios. O išties tiek nusenau, kad labiausiai betinka pieniška. Kartais ir pati makaronų išsiverdu, kartais aptingstu. Žinot, kaip su senais žmonėmis būna“, – pasakoja 83-ejų senjorė. Jai, kaip ir pirmai lankytai Elenai, ne mažiau nei sriuba svarbu, kad kažkas aplankytų, pasidomėtų, kaip sekasi, kaip sveikata. Ir dabar ji mums su Romualdu mielai aprodė balkone suvešėjusius svogūnus, kitą žalumą.

Nuvažiuoji, aplankai, pabendrauji

Romualdas savanoriauja kiekvieną antradienį, ketvirtadienį tuos pačius senjorus lanko jo porininkas savanoris. Kai kuris turi reikalų, dienomis susikeičia. „Lyg ir laiko daug tam nereikia, bet ilgesnių atostogų jau neišvažiuosi, reikia derintis, tartis“, – pasakoja Romualdas, kuris, paaiškėja, ir be to turi krūvas reikalų: duktė laukiasi antro vaikelio, pirmas anūkėlis visai mažutis, jo rankų visada reikia sodyboje, kartais vakarais ištrūksta mėgėjiškai pagroti su draugais.

„Ką jums duoda ta savanorystė, juk gaudamas invalidumą galėtumėte sėdėti ant sofos priešais televizorių?“, – klausiu Romualdo. „Sėdėti atsibostų, be to, pilvas auga, – juokiasi jis. – Čia vis vien kitaip – nuvažiuoji, aplankai, pabendrauji. Man patinka su žmonėmis. Nors kartais pasitaiko piktų, tačiau bendrą kalbą randu kone su visais. Jei kolegos sako, kad gal jau norėtų iš šios veiklos trauktis, aš, panašu, įklimpau čia ilgam.“

Apie pagalbą, kurią gali skirti kiekvienas

Tokia vieno Vilniaus savanorio vienos dienos kelionė pas senolius. Paprasta, bet verčianti susimąstyti apie tai, kiek kartais maži mūsų žingsniai gali turėti įtakos. Toks nieko nekainuojantis žingsnis galėtų būti 1,2 proc. GPM skyrimas.

Paramos gavėjo identifikacinis kodas (numeris) – 190740859. Paramos gavėjo pavadinimas – Maltos ordino pagalbos tarnyba. Nepalikime mūsų senelių ir kurkime jų gyvenimo pokytį kartu. Daugiau informacijos, kaip skirti 1,2 proc. galima rasti čia: 1,2% parama | Maltieciai.lt

Egidijaus Knispelio nuotr.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode